Atsiribojimas

Šiaip, prieš sėdant rašyti, galvoje skambėjęs žodis buvo ‘resentment’. Įsivaizdavau, kad lietuviškai tai ir turėtų verstis į atgrasumą, atstūmimą, kai sąmoningai renkiesi žvelgti į žmogų iš tolo per sukąstus dantis. Kai įsimečiau jį į chatgpt, kad surašytų visas lietuviškas šio žodžio asociacijas, jis man pasiūlė “pagiežą, nuoskaudą, apmaudą ir pyktį”. Tiesą pasakius, jie visi tinka apibūdinti jausmą slypintį po įtemptu žandikauliu, tik kad galvoje norėjau kalbėti ne apie jausmą, o apie veiksmą, kuris seka po jo:

atsiribojimą.

Atsiribojimas – toks visai kompleksiškas sprendimas, net jei ir atrodo, kad ne. Norint atsiriboti, reikia papasakoti sau pasakojimą apie save, kuriai yra geriau kažkur kitur. Ji – to užsisukusio ciklo komforto zona. Atsiriboti reiškia grįžti į ją.

Pamenu, kaip atpažinau savąja. Buvo jau visai vėlyvas vakaras, planas - eiti miegoti. Tačiau viduje sopa - esu pikta ir nusivylusi. Man neramu, mano įprastame pasaulyje kažkokia intervencija, nauji kintamieji ir mano galva to negali priimti taip saugiai. Sako, žmogus pripranta gyventi vienas - sava tvarka, sava rutina, sava švara ir nedaloma lova. Tačiau prie to - žmogus dar ir išmoksta galvoti vienas. Priimti sprendimus vienas, nulemti rezultatą vienas, kaip Hamletas - pasirinkti būti ar nebūti; ir nesinešti jokio praradimo naštos.

Tai štai susirenku šmutkes, užsidedu batus, pasikinkau Mėtą ir išeinu sparčiu žingsniu išvaikščioti visą viduje susikaupusį sopulį. Nešuosi jį tokiu pat greičiu kokiu ir einu, tad jis stovi it gumulas gerklėje, o gal net auga. Pamatau suoliuką ir jaučiu, kad jis manęs šaukiasi: prisėsk, Auste, sustok čia trupučiuka.

Prisėdu. Ir sėdžiu tamsoje šalia didelės maximos, kur žmonės dar vis eina su maišais, o aš tuščom akim, kaip kiemo vierchas pasirėmusi rankomis į išskleistas kojas, rymau. Tokia tuščia galvoje ir tokia sunki kūne. Be žodžių, bet rėkiu - taip noriu išsilaisvinti; tiek naujų kintamųjų mano galva išnešti negali - ji perdėtai dirba: analizuodama, spėliodama - kam? Aš nežinau, bet ji taip elgiasi, kai nepažįsta. Ir tas vargina užvis labiausiai - ne pati naujų įvykių intervencija, ne nauji žmonės, ne nauji kintamieji - o perdėtas mentalinis darbas mėginant suprasti ir sustatyti viską į aiškius stalčiukus.

Palūžtu. Nebegaliu taip. Nenoriu. Noriu kaip seniau.

Ir štai taip pamažėlę pradedu vėl slysti į ją. Į komfortišką ją, kurią pažįstų. Į neutralumą ir atsitraukimą - tik vienas žingsnis atgal ir mes vėl čia, kur ramu, kur aišku. Galvoje įsijungia nesąmoningas naratyvas: aš darysiu [taip ir taip], juk aš [tokia], man nereikia [x], man nesigauna [y], aš nesutverta [z], aš esu [JI] (specialiai rašau kodais, turiu čia per daug mylimų pažįstamų, kurie per gerai atpažintų mano komfotiškąją ją, o substacku šitos kortos atversti aš nenoriu). Jau taip aiškiai vizualizuoju save, kas manęs vėl laukia, jau matau save ryžtingai žygiuojančią savo įprastu keliuku į įprastas veiklas ir tik staga: “ **, Auste, bet čia gi fasadas.” Čia gi kortų namelis perfekcionistinės būtybės, kuri liežuviu gali svaidytis žaibais, nes nereikia priimti į vidų.

O štai viduje sėdi ego ir debiliškos baimės, kurias galva VIENA PATI valo viršvalandžiais. Visi jų turime, tik vieni slepiam geriau, kiti tiesiog mažiau, o treti leidžia joms save konsumuoti, kol tai pasidaro jų veido išraiška, perkreipta nepasitikėjimo, bailumo ir papildyta reiklaus balso. Aš bučiau tarp pirmo ir antro: slepiu gerai, bet kartais stengiuosi to daryti mažiau. Kai slepiu, aš - vaidinu, užsidedu norimo personažo kaukę ir cituoju knygos “Vienuolika minučių” žodžius sau į ausį:

Privalai būti tokia, kokia niekada neturėjai drąsos būti. Palaipsniui atrasi, kad esi būtent tokia moteris, bet kol aiškiai to nepamatysi, turi apsimetinėti ir kurti.

Tada yra mažas mažas ratas žmonių prie kurių nutariu mažiau slėpti, nes griaučių tvirtinimo procese, kuriame viskas prasideda nuo tvirto karkaso, visgi yra tarpeliai, kuriems reikia, kad juos kažkas paliestų. Ir jei tas įsileistas kažkas tai sugeba, toms dalims nebereikia apsimesti, jos gali pamažele išnirti iš savo urvelio ir pradėti integraciją.

Tai reiškia ne apsimesti, bet sužinoti viską, kas joms rūpi ir priimti pasvertus sprendimus, formuoti naują matymą ir tiesiog nedeginti energijos bandant užtildyti galvoje besivaržančius balsus.

Taip auginau save darbo aplinkoje. Pirma, turėjau išmokti pasakyti, ko noriu. Antra, išgirsti kas man sakoma ir visą tai sudėti į save, kiek įmanoma mažiau perkošiant per subjektyvų, įsitikinimų varomą filtrą. Dažnai nustebdavau, nes įprastas naratyvas tikėdavosi visai kito atsakymo, tačiau naujos patirtys paskatindavo bandyti vis daugiau.

Tad, abu būdai – vaidyba ir atsiverimas – verti dėmesio ir paskatos. Kartais mes turime vaidinti, kad mokytumėmės. Tačiau kai kurių vietų viena neišspręsi ir nepajusi natūralaus, kūniškai ir psichologiškai, juntamo ryšio su kitu ir net su savimi, jei neišduosi dalies savo pažeidžiamumo.

Tačiau iki atsiverimo ir integracijos yra tas tarpinis iššūkis - grįši į komfortą ar ne? Atsitrauksi ar spręsi? Ar frustracijos akivaizdoje išsėdėsi su savimi ir neužsimaskuosi? Ar nustosi bėgti į mentalą (mintis, planus, permąstymą, analizę) ir eisi, kur neša kūnas ir veda aplinka? Čia mano griežta rutina pamažu byra į šipulius, čia mane pasitinka kitos knygos žodžiai:

“Dabartį išgyveni pagal praeitį, o nuotykis yra atsiverti ir pasidaryti pažeidžiamam to, kas tavęs laukia šią akimirką ir gali sudaužyti tai, kas manei esąs, o iškelti tai, kas gali būti. Negali priimti mirties geluonio, todėl negirdi visatos giesmės…”

Verčiu: dabartį išgyveni pagal praeitus patyrimus ir iš jų susiformavusius įsitikinimus. Tačiau, norint patirti nepatirtą, turi įsileisti nežinomybę ir kintamuosius. Net ir jiems nepasilikus, navigavimas po nežinomybę, vistiek tiek aplaužytų susikurtus rėmus ir juose susiformavusią personą, taip leisdamas prasiveržti ir susiformuoti pilnesnei ir platesnei būtybei.

Tikiuosi, kad taip ir yra. Tikiuosi, kad, kai atsiveri nežinojimui, kai pripažįsti, kad nežinai ir gal truputį bijai, – pro plyšius pradeda tekėti gėlas vanduo. Kuris plauna. Plauna užrūdijusias vietas, kelia jas į paviršių ir su srove pasiglemžia sau. Tikiuosi, kad visas gyvenimas yra geriau jau paini raizgalynė negu vienodai nubrėžtas takas. Tikiuosi, kad kiekvienas nepatogumas yra raumuo, kurį reikia išmasažuoti. Ir tikiuosi, kad mano šimtai eurų, sumokėti metams į priekį teatro pamokų, išeis ne į profesionaliai nutinkuotą fasadą, o į žmogų, kuris išmoko šaukti per gėdą.

Cheers, linkiu nepalūžti ir nesulūžti, na, arba biški.

Su meile ir super-jaukiu rudenišku vaibeliu,

Austė